Kaip žiūrėti į abstraktųjį meną

Nėra vieno teisingo atsakymo

Stovėdami priešais abstraktų paveikslą, daugelis žmonių jaučia, kad turėtų kažką jame suprasti, bet niekaip nesupranta. Tai labai dažnas jausmas, tačiau jam iš tikrųjų nėra jokio pagrindo. Abstraktus kūrinys neslepia vaizdo, kurį reikėtų atspėti, ir neturi vienintelės žinios, kurią gali perskaityti tik žinovai. Tai spalvų, formų, tekstūrų ir gestų visuma, o tai, kas įvyksta tarp šios visumos ir į ją žiūrinčio žmogaus, kiekvienam yra skirtinga ir savita.

Karla tai pasako geriau už mus:

Tikiu, kad menas neturi vienintelės interpretacijos. Kiekvienas paveiksle mato kažką kita, randa jame savo jausmus ir atranda prasmių, kurių kiti galbūt neatrastų.

Kuriu laisvai. Kiekvienas gali laisvai atrasti savo istoriją tame, ką tapau.

Karla

Pradėkite nuo to, ką jaučiate, o ne nuo to, ką galvojate

Prieš ieškodami prasmės ar paaiškinimo, pirmiausia atkreipkite dėmesį į savo reakciją. Ar kūrinys jus ramina, ar jaudina? Traukia prieiti arčiau, ar prašo atstumo? Ar primena kokią nors vietą, metų laiką, temperatūrą? Čia nėra ir negali būti klaidingų reakcijų. Jei nieko nejaučiate, tai irgi visiškai tinkamas atsakymas: galbūt šis kūrinys tiesiog ne jums, o koks nors kitas kūrinys bus būtent jums.

Žiūrėkite iš toli, paskui iš arti

Abstraktus paveikslas paprastai gyvena du skirtingus gyvenimus. Žiūrint iš toli, matyti kompozicija: kur eina linijos, kur sutelktas svoris, ar yra centras, ar viskas išsibarsto. Pavyzdžiui, „Aukso gyslą“ įstrižai kerta auksinė juosta ir suteikia jai kryptį. „Rudens tėkmėje“ viskas sukasi aplink centrą.

Iš arti atsiveria visai kitas kūrinys: dažų reljefas, sluoksniai, smulkūs atsitiktinumai, medžiagos. Tikrai verta prieiti tiek arti, kad pamatytumėte tekstūrą, o paskui lėtai atsitraukti ir pajusti, kaip detalės vėl susilieja į visumą. Kiekvieno kūrinio detalių nuotraukos skirtos būtent tam.

Sekite spalvą, tekstūrą ir judesį

Jei norite turėti kokias nors gaires, kuriomis galėtumėte vadovautis, užduokite sau tris paprastus klausimus:

• Spalva: kurios spalvos vyrauja, o kurios pasirodo tik mažais prisilietimais? Ar jos šiltos, ar šaltos? Ar yra spalva, kuri tarsi išeina į priekį?
• Tekstūra: ar paviršius lygus, ar reljefiškas? Blizgus ar matinis? Ar norisi jį paliesti?
• Judesys: ar žvilgsnis sustoja vietoje, ar yra nešamas iš vienos pusės į kitą? Tiesia linija, įstrižai, ratu?

Tai ne testas, ir čia nėra gerų ar blogų atsakymų. Tai tik būdai sulėtinti tempą ir žiūrėti ilgiau nei tas kelias sekundes, kurias paprastai skiriame bet kokiam vaizdui.

Kalbėkite apie tai, ką matote

Žiūrėti į kūrinį kartu su kitu žmogumi – puikus būdas atrasti daugiau. Garsiai pasakykite, ką matote, net jei atrodo, kad tai nedaug: „man tai primena jūrą“, „čia lyg ir šviesa“. Greitai pastebėsite, kad kitas žmogus mato visai kitus dalykus, ir nė vienas iš jūsų neklysta. Jokio specialaus meno žodyno tam nereikia. Užtenka paprastų žodžių, ir dažnai jie būna patys taikliausi.

Leiskite kūriniui keistis kartu su jumis

Namuose pakabintas paveikslas bus matomas rytą ir vakare, gerą ir blogą dieną. Visiškai natūralu, kad tai, ką jame matote, laikui bėgant keisis. Gali nutikti ir taip, kad tik po kelių savaičių staiga pastebėsite formą ar spalvą, kuri ten buvo nuo pat pradžių. Tai vienas geriausių dalykų gyvenant su originaliu menu: kūrinys niekada neišsisemia.

Jei kuris nors Karlos kūrinys jums įstrigo galvoje ir vis jį prisimenate, sugrįžkite prie jo, apžiūrėkite detales ir įsivaizduokite jį ant savo sienos. Visa kita priklauso nuo jūsų: kiekvienas gali laisvai atrasti savo istoriją tame, ką ji tapo. Su menininke artimiau susipažinti galite puslapyje Apie Karlą.